Indonezija: Java, Balis, Gili Air.

Skrydis Ryga – Diuseldorfas – Dubajus – Džakarta

Atvykstame į Rygos oro uostą. Sulaukiame registracijos. Kadangi oro linijų bendrovė „Emirates“ tiesiogiai iš Rygos neskraidina, iki artimiausio jų reiso „priskraidina“ partneris „Air Baltic“. Pasitvirtina negeri įtarimai kad „Air Baltic“ mūsų negali užregistruoti į tolesnius jungiamuosius skrydžius ir išduoti „boarding pass“. Diuseldorfe turėsime tik apie pusantros valandos. Per tą laiką teks praeiti papildomą saugumo patikrinimą (vokiečiai pedantiškai tikrina net ir jungiamųjų skrydžių keleivius) bet ir susirasti „Emirates“ langelį ir gauti įlaipinimo talonėlius – „boarding pass“. Mergaitė Rygos oro uoste mus dar perspėja, kad Diuseldorfe „neiššoktume į lauką“, nes tada mūsų jungiamasis skrydis dar labiau komplikuosis. Deja deja. Būtent tą Diuseldorfe mums ir liepia padaryti saugos darbuotojai: eiti lauk pro išėjimą, po to vėl registruotis į tolesnį skrydį, pereiti saugumo patikrinimą ir t.t. Gavę šiokią tokią dozę papildomo adrenalino, bėgte susiradame „Emirates“ registravimo punktą. Čia jau laukia nusiraminimas: „Emirates“ darbuotoja pasako kad žino apie mūsų trumpą jungiamąjį skrydį iš Rygos (vadinamąjį „short connection“), kad į skrydį mus jau užregistravo ir kad mums nėra dėl ko jaudintis. Ir iš tikrųjų – vokiškai tvarkingai organizuota saugumo patikrinimo procedūra praeina be jokių trukdžių, o lėktuvas iš Dubajaus dėl rūko vėluoja dar geras dvi valandas. Turiume į valias laiko atsipūsti ir „suvirškinti“ adrenaliną. Šioks toks akibrokštas nutinka tik dėl mūsų bendrakeleivių vietų lėktuve – juos kažkodėl išsodina visiškai skirtingose lėktuvo pusėse. Turbūt kaltas „short connection“. Naujutėlaičiu dviaukščiu laineriu „Airbus A380“ kylame Dubajaus link. Su gausybe visokiausių pramogų, kuriomis „Emirates“ lepina savo keleivius, skrydis iki Dubajaus visiškai neprailgsta. Nors nusileidžiame apie antrą valandą nakties, Dubajaus oro uostas pasitinka begale keleivių iš visų įmanomų pasaulio kampelių. Šis vienas iš labiausiai apkrautų pasaulio oro uostų matyt niekuomet nemiega. Nepaisant terminalų dydžio, informacijos pateikimas ir keleivių srautų organizavimas tikrai aukščiausio lygio. Viskas aišku kaip du kart du. Niekur nenuklysdami ramiai pervažiuojame į kitą terminalą, iki kurio traukinuku apie dešimt minučių kelio. Čia ramiai ir be streso sulaukiame paskutinės jungties: Dubajus – Džakarta. Dar aštuonios valandos ir pagaliau – apie ketvirtą valandą vakaro vietos laiku – mes jau leidžiamės Indonezijos sostinėje. Laiko skirtumas nuo Lietuvos: penkios valandos. Atsiliepia beveik dvidešimties valandų skrydžių ir laukimo oro uostuose nuovargis. Organizmas nebelabai atskiria ar vakaras, ar rytas. Tiesiog jaučiamės išvargę ir norime kuo greičiau pakliūti į minkštą viešbučio glėbį.

Džakarta

Kadangi jau planuodami kelionę tikėjomės gana rimto skrydžių nuovargio ir nesinorėjo „iki nugriuvimo“ derėtis su taksistais (kaip kad gąsdinama forumuose), pasirinkome gal ir brangesnį, tačiau garantuotą išankstinį taksi užsakymą . Beje, forumų informacija apie taksistų apgavystes – tolokai nuo tiesos. Denpasaro oro uoste Balio saloje tikrai vyksta kažkas panašaus, bet Džakartoje to nėra arba beveik nėra. Taigi, sėdame į mūsų užsakytą automobilį ir pasineriame į Džakartos eismą. Tai, ką pamatome išvažiavę iš oro uosto, padaro įspūdį. Girdėjome kad eismas Indonezijos sostinėje chaotiškas, bet kad toks! Spiečiai motorolerių dūzgia tarpais tarp automobilių. Kartais motorolerį ir automobilio šoną skiria milimetrai, bet kažkokiu stebuklingu būdu niekas nesusiduria. Jokių apibrozdintų automobilių šonų (toks įprastas dalykas pietų Europoje!), jokių pykčių ar grūmojimų. Tiesiog kažkoks antgamtinis vietinių suvokimas kada kas ką praleis, o kada pačiam metas kažką praleisti. Nėra ir kelių policijos, arba bent mes jos niekur nematome. Užtat į valias „savanorių eismo pagalbininkų“: vietinių žmonių, kurie už smulkius pinigėlius – paprastai tūkstantį ar du tūkstančius rupijų (0,06 – 0,12 €) – pagelbėja išvažiuoti iš šalutinės gatvės, išsistumti atbulam iš aikštelės, pėsčiajam pereiti gatvę ar pan. Kadangi dar ne piko laikas, tokiame gana chaotiškame eisme stebėtinai greitai privažiuojame savo viešbutį, sklandžiai susitvarkome įsiregistravimo formalumus ir dar randame jėgų išeiti apsižvalgyti po apylinkes. Vėl šiek tiek iš vėžių išmuša vietinio gyvenimo ypatumai. Tai, kas dieną buvo šaligatvis, vakare virtę visokių gatvės prekiautojų ir improvizuotų restoranėlių teritorijomis. Tie restoranėliai – tai iš vamzdžių sumontuotas karkasas aptrauktas spalvotu audiniu, sudarančiu „įstaigos“ sienas. Viduje dūzgia virėjai-kepėjai, čirška keptuvės ir kunkuliuoja puodai. Tokiose pačiose improvizuotose vitrinose išdėlioti „skanėstai“, kuriais viliojami klientai. Dažnu atveju sunku pasakyti kas matoma vitrinoje. Kai kur tai tiesiog lėkštės su ryžių ir (ko gero) vištienos patiekalais, kai kur daržovių patiekalai, yra ir egzotiškesnių maistų. Vienoje vitrinoje išdėlioti maži vėžliukai. Panašu kad jie jau negyvi ir paruošti „vartojimui“. Vietiniams tai turbūt delikatesas, bet mums tų padarėlių labiau gaila, nei kad norisi paragauti. O ir sveikas protas sako kad gatvės maistu mėgautis dar anksti: turi praeiti bent kelios dienos kad organizmas apsiprastų su vietine mikroflora. Motyvaciją kol kas nevartoti gatvės maisto dar labiau sustiprina plaunamų lėkščių vaizdas. Lėkštės plaunamos čia pat prie „restoranėlio“. Riebalai iš nešvarių indų keliauja į šalia esantį lietaus kanalizacijos kanalą arba tiesiog ant šaligatvio, o patys indai pravalomi nebe pirmos jaunystės kempine, kuri ką tik gulėjo ant to paties šaligatvio. Kitaip tariant – mūsų skrandžiai tam dar nepasirengę. Šiek tiek pasivaikščioję riba tarp gatvės ir šaligatvio ir supratę kad pėsčiųjų eismas tamsiuoju paros metu yra gana komplikuotas, genami susikaupusio nuovargio grįžtame į europietiškai švarų viešbučio prieglobstį ir pagaliau „atsijungiame“.

Antrąją mūsų viešnagės Džakartoje dieną suplanuotas vietinių įžymybių lankymas. Šis beveik trisdešimt milijonų gyventojų (kartu su priemiesčiais) priskaičiuojantis megapolis negali pasigirti turistinių objektų gausa, bet šis tas vis tik yra. Nusprendžiame aplankyti nacionalinį monumentą, skirtą išsivadavimo iš olandų okupacijos kovoms, didžiausią Indonezijoje Istiqlal mečetę, netoliese esančią Džakartos katedrą, jei bus laiko – istorinį olandišką senamiestį. Nacionalinis monumentas, vietinių vadinamas tiesiog Monas – tai Merdeka aikštėje esantis 132 m. aukščio bokštas, kurio apatinėje dalyje įsikūręs istorijos muziejus, o viršuje yra apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria įspūdinga Džakartos centrinės dalies panorama. Trumpai susipažinę su Indonezijos istorija, liftu pakilę į apžvalgos aikštelę, grįžtame į Merdeka (išvertus iš indoneziečių kalbos – Laisvės) aikštę. Aikštės prieigose buriuojasi kažkoks negausus mitingas, o pačioje aikštėje lūkuriuoja nemenkos riaušių policijos pajėgos. Prie mūsų priėję keli mitinguotojų atstovai nerišlia anglų kalba (kiek teko patirti, Javos saloje vietiniai žmonės gana prastai kalba angliškai) bando paaiškinti kad jų mitingui trūksta „galvų“ ir kviečia mus prisijungti. Kadangi nelabai aišku už ką ar prieš ką mitinguojama, be to nesinori kad kelionė gana greit baigtųsi „bananais“, areštine, o gal netgi diplomatiniu skandalu (jau regiu laikraščių antraštes „Turistai iš Lietuvos ragino nuversti teisėtą šalies valdžią!“) mandagiai atsisakome prisidėti, motyvuodami laiko stoka. Labai stipriai nepameluojame. Laiko iš tiesų neturime daug. Ypač todėl kad šiose platumose apskritus metus temsta maždaug tuo pat laiku ir gana anksti – apie šeštą valandą vakaro. Dėl pusiaujo artumo sutemos trunka labai trumpai, o kaip parodė vakarykštė praktika sutemus pėsčiojo žmogaus gyvenimas čia ženkliai komplikuojasi. Taigi, atsisakę prisidėti prie mitinguojančiųjų, traukiame link Istiqlal mečetės. Netikėta kliūtis – judri gatvė. Vadovaujantis mūsišku supratimu apie eismo organizavimą ir kultūrą, pereiti gatvę praktiškai nėra jokių šansų! Jau nekalbant apie tai, kad beveik nėra pėsčiųjų perėjų ar šviesoforų, o esančių nelabai kas paiso, nesibaigiančio eismo tėkmė visiškai nekreipia dėmesio į šalikelėje desperatiškai trypčiojantį „baltąjį“ žmogų. Gali taip šalikelėje prastovėti kad ir visą dieną – niekas nepagailės ir nesustos praleisti pėsčiojo. Sprendimai yra du: peržengti savo psichologinį barjerą ir tiesiog išeiti į gatvę priešais atūžiantį eismą, tikintis kad žioplo pėsčiojo niekas nesuvažinės, arba ieškoti „savanorio eismo pagalbininko“, kuris, mojuodamas šviečiančia lazdele ir pūsdamas švilpuką, pristabdytų eismą ir jus išgelbėtų nuo pražūties. Radus savyje drąsos išeiti į gatvę, automobiliai iš tiesų sustoja ir viršun nevažiuoja. Motoroleriai, tiesa, nestoja, bet jų saugotis daug lengviau. Po to pastebime kad vietiniai iš gatvės perėjimo nedaro jokios tragedijos – tiesiog eina ir pereina. Deja bet mums taip drąsiai elgtis kol kas neleidžia savisaugos instinktas. Čia mums netikėtai nusišypso sėkmė. Prie mūsų prieina smulkaus sudėjimo vietinis senučiukas, gana neblogai kalbantis angliškai. Beje, beveik visi vietiniai žmonės yra gana žemo ūgio ir labai smulkaus kūno sudėjimo, o ir iš veido atrodo bent kokiais aštuoniais-dešimčia metų jaunesni nei kad yra iš tikrųjų. Senučiukas padeda mums pereiti gatvę, o sužinojęs kad traukiame į mečetę apsidžiaugia, pranešdamas kad jis pats dirba prie mečetės esančioje bibliotekoje ir su mielu noru praves mums ekskursiją. Ir iš tiesų, ekskursiją mūsų sutiktas gerasis žmogus veda lyg profesionalus gidas: aprodo mums visas svarbiausias mečetės vietas, maldai šaukiantį būgną milžiną, pripasakoja įdomių faktų, parodo iš kur geriausia fotografuoti kad išeitų geri kadrai. Tiek Monas, tiek atokesnėse mečetės vietose matome miegančius žmones. Matyt taip ilsisi tie, kas naktį darbuojasi už gatvės prekystalio ar restoranėlyje. Tik kai vaikščiodami po aplinkui šventovę esantį sodelį vis girdime jį kartojant kad jis mums surengė VIP ekskursiją, kaip kokiems Barakui Obamai (kuris Džakartoje praleido dalį savo vaikystės ir kažkodėl turi ryškių indonezietiškų bruožų) ar Angelai Merkel, suprantame kad visas šitas reikalas neišvengiamai krypsta link tam tikros rimtesnės finansinės išraiškos. Vis klausiamas apie užmokestį senukas nieko nesako. Matyt mečetėje apie pinigus kalbėti nedera. Užtat kai jau baigiame ekskursiją po sodelį, jis paaiškina kad prie mečetės esanti mokykla jokio valstybės finansavimo negauna ir kad mes padarytume labai gerą darbą jam sumokėdami po dešimt dolerių „nuo galvos“ ir tuo pačiu paremdami vietinius vaikus. Indonezietiškais pinigais – tai šimtas penkiasdešimt tūkstančių rupijų. Žinant vietines kainas (pavyzdžiui bilietas į Monas suaugusiam kainuoja penkis tūkstančius rupijų) mūsų „gido“ prašoma suma akivaizdžiai didoka, bet kad jau iš anksto nesusiderėjome, tebūnie mums tai pamoka. Ekskursija po mečetę, tiesą sakant, buvo tikrai nebloga, taigi nebesiveldami į beprasmius ginčus sumokame prašomą sumą.

Po mečetės aplankome Džakartos katedrą, kuri paskutinį kartą perstatyta devynioliktojo amžiaus pabaigoje – dar olandų okupacijos laikais. Aplankyti gal ir verta, bet kažko labai įspūdingo nepamatome. Įdomus tik tas faktas, kad katalikų maldos namai yra visiškai šalia didžiosios mečetės, tačiau jokių įtampų ar pykčių tarp skirtingų religijų išpažinėjų nėra. Ne veltui indoneziečių moto: skirtybių vienybė (unity in diversity). Šalyje sėkmingai sugyvena ir islamas, ir krikščionybė, ir hinduizmas ir visos kitos religijos.

Laikas nenumaldomai bėga. Iki tamsos dar skubame pamatyti istorinį olandišką senamiestį – senąją Batavia. Taip olandų laikais vadinosi Džakarta. Senamiestis gana apleistas. Kai kurie pastatai renovuoti, bet kai kurie dar tik laukia savo eilės. Po nepriklausomybės atgavimo 1950 m. ši miesto dalis ilgą laiką buvo palikta likimo valiai. Tik gerokai vėliau miesto valdžia senamiestį paskelbė istoriniu paveldu, o atstatinėti ir gaivinti jo infrastruktūrą pradėjo tik 2004 m. Dabar čia įsikūrę keletas muziejų, europietiško stiliaus restoranų, viešbučių. Taip pat senamiestyje laiką leidžia daugybė vietinių menininkų ir, be abejo, būriai turistų. Didžioji dalis turistų – tie patys indoneziečiai, atvykę į sostinę iš kitų regionų. Jau buvome girdėję kad Javoje vietiniams „baltas“ žmogus yra egzotika. Iš pradžių nelabai norėjosi tuo tikėti, bet kai senamiesčio širdyje vietinės turistės pradėjo prašyti su mumis nusifotografuoti, supratome kad išmušė mūsų žvaigždžių valanda. Taip su vietiniais buvome prašomi fotografuotis ne tik Džakartoje, bet ir kitose Javos salos vietovėse. Dabar tikriausiai mūsų „veidelių“ pilnas indonezietiškas facebook-as. Taigi, aplankę kiek suvargusį Džakartos senamiestį, vėl pasivaikščioję vietinių improvizuotų gatvės restoranėlių promenada (ne visų bendrakeleivių skrandžiai džiaugėsi iš ten sklindančiais kvapais), sulaukėme spėriai miestą uždengiančios tamsos. Liko tik gaudyti taksi, grįžti į viešbutį ir rengtis rytojaus kelionei į salos pietinėje pusėje esantį Pangandaraną.

 

Pangandaranas. Žaliasis slėnis. Žaliasis kanjonas.

 

Kelionei iš Džakartos į Pangandaraną esame nusprendę pasinaudoti vietinės oro bendrovės „Susi Air“ paslaugomis. Kai pirmą kartą internetu bandžiau nusipirkti jų bilietus, „Susi Air“ bilietų prekybos sistemoje esančiame šalių sąraše Lietuvos nebuvo. Parašius elektroninį laišką ir išdėsčius problemą, mūsų šalį „Susi Air“ į sąrašą įtraukė labai operatyviai. Iš to sprendžiu kad esame pirmi lietuviai, skrendantys su šia oro bendrove, arba bent pirmi, kurie bilietus pirko „online“. Iš Džakartos į šalia Pangandarano esantį Nusawiru oro uostelį mus gabena dvylikavietis „Cesna“. Kai kam iš mūsų bendrakeleivių dėl to labai neramu. Gal neramu dar ir todėl, kad internete parašyta jog šiai oro bendrovei uždrausta skraidyti Europos sąjungoje. Oro uoste praeiname gana įdomią registravimo į skrydį procedūrą, kuomet reikia sverti ne tik mūsų bagažą, bet ir pasisverti patiems. Kaip bebūtų, viskas vyksta gana sklandžiai ir susėdę į lėktuvėlį sėkmingai kylame iš Džakartos Halim P.K. oro uosto. Jau esame apsipratę su aplinkinių žmonių dėmesiu, todėl per daug nesureikšminame oro uoste mus įdėmiai apžiūrinėjančio vietinio apsaugos darbuotojo. Kaip parodė tolesni įvykiai, tai nebuvo tiesiog smalsumas. Bet apie tai vėliau. Taigi, skrydis vyksta gana sklandžiai ir maždaug po valandos pradedame leistis. Lėktuvui išnirus iš debesų po mumis atsiveria neaprėpiama džiunglių ir į jas įsimaišančių ryžių laukų panorama. Horizonte jau matome ir vandenyno pakrantę. Mūsų „Cesna“ leidžiasi mažame, džiunglių apsuptame Nusawiru oro uostelyje. Čia tvarkingai išsirikiavę stovi nemažas būrys kariškių. Nejaugi tokia pagarba rodoma pirmiesiems lietuviams, skridusiems su „Susi Air“?! Gal tuoj ir dūdų orkestras užgros? Pasirodo ne. Mūsų mandagiai paprašo paėjėti į šalį. Pasirodo tuo pačiu lėktuvu atvyko kažkoks garsus atsargos generolas, kuris matyt dalyvauja politinėje kampanijoje ir lanko įvairius Javos rajonus. Tai jam pagarbą atiduoda išsirikiavę kariškiai ir tai būtent dėl jo oro uosto apsaugos darbuotojas mus taip įdėmiai apžiūrinėjo Džakartoje. Tenka palaukti kol generolas atsilabina su jį pasitinkančiais žmonėmis ir sėdęs į jo laukiantį šarvuotą visureigį, lydimas dar bent penkių-šešių palydos automobilių išjuda savais keliais. Mūsų laukia dar vienas netikėtumas: išvykus generolo kortežui, automobilių stovėjimo aikštelė ištuštėja ir lieka tik keletas oro uosto darbuotojų motorolerių. Iki mūsų viešbučio – apie 30 km. Teiraujamės kaip būtų galima gauti taksi, tačiau panašu kad tokio dalyko šiose apylinkėse tiesiog nėra. Laimei mūsų pasigaili oro uosto darbuotojas ir, suderėjus gana padorią kainą, iš kažkur atsivaro automobilį ir paveža mus iki viešbučio. Tuo mūsų dienos nuotykiai baigiasi. Rytoj laukia kelionė į Žaliąjį slėnį ir Žaliąjį kanjoną.

Pangandaranas – nedidelis žvejų miestelis Javos salos pietvakarinėje dalyje. Šis miestelis žymus tuo, kad šalia jo driekiasi Pangandarano nacionalinis parkas ir vulkaninės kilmės juodojo smėlio paplūdimiai. Dėl savo atokumo turistų Pangandarane nėra labai daug, tačiau šalia jo esančios lankytinos vietos – Žaliasis kanjonas (vietinių vadinimas Cukang Taneuh) ir Žaliasis slėnis – tikrai vertos dėmesio. Jų aplankyti išjudame su iš vietinės turizmo agentūros užsisakytu automobiliu, vairuotoju ir gidu. Galima, aišku, nuomotis automobilį ar motorolerį ir važiuoti patiems, bet pamačius eismo „gražumą“ kažkaip ramiau kai automobilį vairuoja vietinis vairuotojas. Žaliasis slėnis – daugiau bendrinis viso nacionalinio parko apibūdinimas. Tai drėgnasis atogrąžų miškas (arba tiesiog džiunglės) su daugybė upelių, krioklių, uolų, urvų ir t.t. Gidas mus veža į vietinį kaimą, pro kurį teka vienas iš tokių upeliukų. Šiek tiek pasivaikštome džiunglių takais ir neriame į skaidrų ir gana šiltą upelio vandenį. Be mūsų upelyje dar pliuškenasi ir klykauja būrys indoneziečių merginų. Kaip paaiškina gidas, tai vienos Bandungo (maždaug už 170 km esantis pramoninis miestas) tekstilės gamyklos darbuotojų ekskursija. Iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyti kad tai kažkokios mokyklos vyresniųjų klasių mokinės, bet dabar jau žinome apie apgaulingą vietinių žmonių išvaizdą. Visos merginos vilki gelbėjimosi liemenes. Išsiaiškiname dar vieną gana keistą faktą: vietiniai žmonės labai prastai moka plaukti. Sunku paaiškinti kodėl taip yra. Juk gyvenant saloje nori nenori tenka susidurti su vandeniu. Mūsų gidas laikosi didvyriškai ir liemenės nesirengia, nors aiškiai matyti kad jo draugystė su vandeniu ne kažin kokia: plaukti jis temoka „šuniuku“. Pasileidžiame per upelį vadinamu „body rafting“ būdu. Upelyje daugybė nedidelių slenksčių ir krioklių, nuo kurių gidas siūlo mums nušokti. Pats, beje, nešoka. Nors ir nieko nesako, matome kaip jam šalta šitame lediniame kokių +25°C vandenyje. Mes į tokį šokinėjimą irgi žiūrime su tam tikra atsarga, nes kai kur tikrai matosi kad gilesnė vieta labai artimai ribojasi su povandeniniais akmenimis. Merginos iš Bandungo akivaizdžiai drąsesnės už mus, bet galbūt jos čia nebe pirmą kartą. Vienas toks nesėkmingas šuolis, ir viskas gali baigtis ligoninėje. Taip, vedini savisaugos instinkto ir nušokę ne nuo visų gido siūlytų vietų, pasiekiame „paskirties“ tašką ir per džiungles grįžtame į kaimelį, iš kurio prasidėjo mūsų kelionė. Kadangi tai pirmoji pažintis su tikromis atogrąžų džiunglėmis – įspūdžių nemažai.

Tolesnis maršruto taškas – Žaliasis kanjonas arba „Cukang Taneuh“. Sundos kalba „Cukang Taneuh“ reiškia „žemės tiltas“. Iš tiesų tai tarp uolų tekanti upė, urvų sistema ir kriokliai. Iki tam tikros vietos upe galima praplaukti laiveliais, o tolesnis kelias galimas tik tuo pačiu „body rafting“ būdu. Upę vienoje vietoje kerta natūraliai susiformavęs akmeninis tiltas. Nuo uolų svyrančios lianos ir tekantis vanduo, aplinkui besidriekiančios džiunglės sukuria nuostabią laukinės atogrąžų gamtos atmosferą. Kadangi toliau už „tilto“ laivelis praplaukti nebegali, o diena nenumaldomai krypsta vakarop, „body raftingo“ malonumų tenka atsisakyti. Dar turime šiek tiek šviesaus paros meto, taigi vykstame į vėžlių rezervatą, kur su įvairių rėmėjų pagalba nuo išnykimo saugomi jūriniai vėžliai. Rezervato darbuotojai paplūdimiuose renka vėžlių kiaušinius ir parneša juos į „fermą“. Čia vėžliukai išsirita, yra maitinami, o paaugę vėl išleidžiami į laukinę gamtą. Dar kiek pasivaikščioję po tamsaus vulkaninio smėlio Pangandarano paplūdimius (dėl didelio bangavimo maudytis kol kas deja netenka) grįžtame ruoštis rytojaus kelionei į Džogdžakartą, sutrumpintai vadinama tiesiog Džogdža.

 

Ilga kelionė į Džogdžą

 

Kelionei iš Pangandarano į Džogdžą turime keletą variantų. Pirmas: automobiliu važiuoti iki artimiausios traukinių stoties ir tolesnę kelionę tęsti traukiniu. Pasirinkus važiavimą ekonomine klase, traukinyje galima prisižiūrėti visokios vietinės egzotikos. Antras variantas: važiuoti automobiliu iki pat Džogdžakartos. Mūsų supratimu atstumas ne toks ir didelis – tik apie 260 km. Kadangi kelionės automobiliu alternatyva mums pasirodo priimtinesnė (nors paskui dėl to kiek gailėsimės), iš turizmo agentūros vėl užsisakome automobilį su vairuotoju. Prognozuojamas kelionės laikas – aštuonios-devynios valandos. Ne kažin kiek greičiau būtų ir traukiniu. Juolab mes nelabai norime tikėti tokia prognoze. Juk atstumas ne ką didesnis nei nuo Biržų iki Vilniaus! Vis gi realybė kiek kitokia. Negalima sakyti kad keliai būtų labai blogi, bet eismas juose toks, kad tik labai retais atvejais mūsų automobilis skrieja neįsivaizduojamu 70 km/h greičiu. Vidutinis greitis – apie 30 km/h. Visą laiką aplink dūzgia būriai motorolerių, o ir automobilių, sunkvežimių, autobusų taip pat pilnas kelias. Nors kelias tik dviejų juostų, jei tik nėra eismo iš priekio, judėjimas viena kryptimi vyksta abiem juostomis iš karto. Neatskiriamas važiavimo atributas yra automobilio signalas, tik jis čia reiškia ne „traukis iš kelio, nevidone“, o „atkreipkite dėmesį, už jūsų važiuoju aš“. Kokių nors kelio ženklų, greičio ribojimų niekur nesimato, bet jų nelabai ir reikia. Tikriausiai formaliai eismo taisyklės yra, bet realiame gyvenime čia galioja tik viena taisyklė: visi važiuoja kaip kas nori, tačiau saugosi patys ir saugo kitus. Pastebime kad vairuotojai ne visada paiso raudono šviesoforo signalo. Pėsčiųjų perėjų, juo labiau „gulinčių policininkų“ niekur nėra. Kaip sakoma, viskas vyksta draugiškoje savitarpio supratimo atmosferoje. Nors eismas tikrai intensyvus, niekas nepyksta, nesinervina, negrūmoja. Prognozuodami kelionės trukmę turizmo agentūroje mums nė kiek nepamelavo. Išvažiavę iš Pangandarano ryte, Džogdžą pasiekiame jau sutemus. Dar ilgokai sukame ratus kol randame mūsų internetu užsakytą viešbutį. Kaip žinia tamsoje pėsčiojo žmogaus kelionių galimybės labai ribotos, o ir automobilyje praleistų aštuonių valandų nuovargis padaro savo. Šiandien jau nieko nebenuveiksime. Džogdžakartoje esame numatę tris nakvynes, bet kaip parodė tolesni įvykiai – jų tikrai per mažai.

 

Džogdžakarta. Prambanano ir Borobuduro šventyklos.

 

Džogdžakarta yra šiandieninės Indonezijos mokslo ir kultūros židinys, o istoriškai – buvusi sostinė ir šiaip labai svarbus regionas, daręs didelę įtaką šalies raidai bei svariai prisidėjęs prie nepriklausomybės kovų. Šiame virš dviejų milijonų (įskaičiuojant priemiesčius) gyventojų turinčiame mieste veikia bent dešimt universitetų, tarp kurių ir žymiausias Indonezijoje Gadjah Mada universitetas. Švietimo įtaką netrunkame pajusti – čia žymiai daugiau žmonių kalba angliškai. Na bet mūsų pagrindiniai tikslai yra ne miesto kultūrinis gyvenimas (kuris be abejonės irgi labai vertas dėmesio), o šalia Džogdžos esančios Prambanano ir Borobuduro šventyklos. Dar labai norėtųsi užkopti į netoliese rūkstantį Merapi ugnikalnį, tačiau jau beveik aišku kad tam pritrūks laiko. Dėl gana šilto oro (dieną +33°C, naktį +28°C) ir nemažos drėgmės organizmas vis reikalauja poilsio. Nieko nepadarysi. Tenka apsiriboti tuo, ką galime spėti protingomis proporcijomis derindami poilsį ir įžymybių lankymą. Pirmąją dieną kiek apsižvalgome po miesto centrą ir pasirenkame ekskursiją „Saulėlydis Prambanane“. Prambananas – tai hinduistų šventykla, pastatyta devintame mūsų eros amžiuje. Iš esmės tai net ne viena šventykla, o visas šventyklų kompleksas, ilgus amžius buvęs apleistas ir atstatinėjamas nuo 1930 m. iki pat šių dienų. Aplinkui Prambananą yra dar kelios budistų šventyklos, iš kurių Sewu šventykla jau yra gana neblogai atstatyta. Šventyklų restauravimą komplikuoja Indoneziją vis sukrečiantys žemės drebėjimai. Šis pasaulio kampelis seisminiu požiūriu yra gana aktyvus. Paskutinį kartą šventyklos nuo stichijos nukentėjo 2006 m. Šiuo metu Sewu ir Prambananas jau yra atgavę didžiąją dalį savo didybės. Iš tiesų akmeninių struktūrų gracingumas, įmantrūs sienų bareljefai, mūsų akiai neįprastos statinių formos, per šimtmečius į sienas įsigėręs smilkalų aromatas, šventyklų ir džiunglių fone besileidžianti saulė palieka neišdildomą įspūdį. Žodžiais to nelabai ir perteiksi…

Aplankę vakarinį Prambananą, ryte ruošiamės į kitą ne mažiau reikšmingą, tik jau budistinio palikimo objektą – Borobudurą. Ši šventykla, kaip ir Prambananas, yra įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Bodobuduras pastatytas devintajame mūsų eros amžiuje. Šventyklą sudaro devynios viena virš kitos esančios plokštumos – lygmenys. Ant šių plokštumų išsidėstę stupos, primenančios akmeninius varpus. Kiekvienos stupos viduje sėdi budos statula. Žiūrint iš viršaus, šventyklos forma sudaro tantrinę budistišką mandalą. Lygmenys suskirstyti po tris ir kiekviena jų grupė simbolizuoja tris skirtingus budistiškosios kosmologijos sampratoje apibrėžtus pasaulius – troškimų pasaulį, formų pasaulį ir galiausiai aukščiausiąjį – beformį pasaulį. Paprasti mirtingieji gyvena žemiausiame – troškimų pasaulyje. Tie, kam pavyksta išsivaduoti iš žemiškųjų troškimų, pakylą į aukštesnį – išgrynintąjį formų pasaulį. Aukščiausias lygmuo – išsivadavimas iš formų ir perėjimas į pirmapradį, beformį nirvanos vandenyną. Būtent tokį kilimą link nirvanos simbolizuoja lipimas Borobuduro lygmenimis aukštyn. Būdami dori budistai turbūt turėtume paisyti lygmenų hierarchijos ir nepulti iš karto į aukščiausiąjį, bet kadangi esame paprasti turistai, įsimaišę tarp minios tokių pačių turistų kaip ir mes, be to nenorėdami pražiopsoti saulėtekio momento, ilgai nedvejodami laiptais iš karto skubame link nirvanos – į aukščiausiąjį Borobuduro lygmenį. Iš čia atsiveria kerintis vaizdas į rytmečio rūko apgaubtas ir kol kas dar prietemoje skendinčias džiungles. Kiek yra tekę skaityti apie šią šventyklą, nuo jos turėtų būti matomos maždaug už 30 km esančios dvi ugnikalnių poros: Sundoro-Sumbing ir Merbabu-Merapi. Kaip tyčia oras nelabai giedras ir pro rūką matomos tik aplinkinės džiunglės. Po truputį švinta, bet saulė irgi kylą iš debesėlių. Nepaisant rūko ir debesėlių, aplinkui tvyro kažkokia ypatinga atmosfera. Net ir būriai turistų, susirinkę pasižiūrėti ir į valias prifotografuoti tekančios saulės, neišblaško tylios Borobuduro rimties ir ypatingos energetikos. Galiausia saulė pateka ir rytiniai šventyklos lankytojai išsiskirsto kas kur. Žmonių po truputį pradeda daugėti, nes matyt jau pradėjo rinktis ir tie, kas nusprendę Borobudurą aplankyti dienos metu. Dar keletą kartų apeiname aplinkui šventyklą skirtinguose lygmenyse, pasigrožime atsiveriančiomis panoramomis. Vaikščioti po šią šventyklą būtų galima dar ilgai, apžiūrinėjant žemesniųjų lygmenų sienas dabinančius vis kitokius bareljefus, vaizduojančius senovės javiečių kasdienį gyvenimą, rūmus, šventyklas, Javos augmeniją ir gyvūniją, dievybes ir pan. Deja vėl atsiliepia nuovargis dėl vakarykščio vėlyvo vakarojimo ir šiandieninės ankstyvos dienos pradžios. Metas atsisveikinti su šiuo didingu, beveik mistišku objektu.

Turime dar pusdienį, per kurį lankome Džogdžakartos sultono rūmus Kraton, karališkąjį sultono sodą ir pirčių kompleksą Taman Sari, dar vadinamą vandens rūmais. Susipažįstame su javietiškos batikos gamybos procesu. Sultono rūmuose mums gidu pasisiūlęs pabūti vietinis tarnautojas pripasakoja visokiausių įdomybių, kuriomis ne visomis norisi tikėti. Gido teigimu Javos saloje iki pat šių dienų labai gajus vudu kultas. Dėl saloje vyraujančio islamo kažkaip norisi tuo suabejoti. Šiokias tokias abejones kelia ir jo pasakojama vietinių muzikos instrumentų – gamelanų – gamybos technologija. Jo teigimu rūmuose esantys metaliniai muzikos instrumentai pagaminti rankomis, o gamino juos į transą pasinėrę, nušvitimą pasiekę žmonės, gebantys įkaitintą metalą lyg tešlą minkyti plikomis rankomis. Gerai įsižiūrėjus instrumentų paviršiuose iš tiesų lyg ir matyti pirštų žymės, bet vargu ar kas tiksliai gali pasakyti kokiu būdu prieš daugelį amžių šie instrumentai pagaminti. Kaip bebūtų, šių instrumentų skambesys iš tiesų užburiantis. Vietinis orkestras, grojantis tokiais instrumentais, sukuria unikalius, su niekuo nepalyginamos ir, ko gero, tik šiems kraštams būdingos muzikos garsus.

Viena iš Džogdžos įdomybių – minamas taksi „beidžak” (becak). Sostinėje tokie taksi uždrausti ir juos yra pakeitę motorizuoti triračiai motociklai su stogu, vadinami „badžaj” (bajaj). „Badžajus” varomas motociklo varikliu, o „beidžaką” mina žmogus. Skiriasi juose ir keleiviams skirtos kabinos pozicija. Triračiame motocikle ji yra už vairuotojo, o minamame taksi – prieš vairuotoją-minėją. Važiavimo šiais taksi kaina – derybų objektas, tad jei turite atkaklumo, laiko ir noro derėtis, galite smagiai ir egzotiškai pasivažinėti.

 

Artimas, tačiau nepasiekiamas Merapi

 

Iš visų Indonezijoje esančių ugnikalnių (o jų čia tikrai nemažai), netoli Džogdžos esantis Merapi yra pats aktyviausias. Yra žinoma, kad šis 2930 m. aukščio ugnikalnis reguliariai išsiveržia nuo 1548 m., o paskutinis išsiveržimas įvyko 2010 m. Bent tris šimtus dienų per metus iš Merapi kraterio veržiasi dūmai. Kad ir kaip grėsmingai skamba šio ugnikalnio istorija ir statistika, jis kasmet pritraukia begalę turistų, o vietiniai žmonės vis atstato išsiveržimų nuniokotus aplinkinius kaimelius. Kai vietinio gido paklausėme kodėl žmonės neišsikelia į saugesnes vietas, išgirdome paprastą atsakymą: čia gimė ir užaugo kartų kartos, čia gyveno tėvai, seneliai ir proseneliai. Ugnikalnis pasispjaudo lava bei pelenais ir vėl nurimsta, o gyvenimas tęsiasi. Su tokia logika nepasiginčysi.

Kopimas į Merapi paprastai prasideda vakare ir tęsiasi per visą naktį, kad pasiekus viršūnę būtų galima pasigrožėti saulėtekiu. Kad ir kaip būtų gaila, į mūsų turimą laiką tai niekaip „nebeįsipaišo“. Įkopti nespėsime, bet dar turime laiko pasinaudoti šiokia tokia alternatyva ir pamatyti kalno papėdę su sustingusiomis lavos upėmis ir aplankyti išsiveržimo metu nušluotą vietinį kaimelį, iš kurio padarytas improvizuotas „ugnikalnio išsiveržimo padarinių“ muziejus. Sėdame į ko gero Vietnamo karo laikus menantį džipą „Willy“ (akivaizdu iš ko įkvėpimo sėmėsi rusiškojo „Viliuko“ kūrėjai) ir riedame kalno link. Iš pradžių buvęs gana padorus kelias netrukus pereina į tokį duobėtą, kad jokia kita technika čia ir nepravažiuosi. Supimas ir kratymas toks, jog atrodo galva tuoj nusiridens nuo pečių. Pakeliui sutinkame keletą sunkvežimių, kurie, pasirodo, iš kalno papėdės gabena „skaldą“. Po to pamatome ir tos skaldos gamybos procesą. Žemesniame „karjero“ lygmenyje stovi sunkvežimis, aukštesniame – vietiniai darbininkai į karučius prikasa smulkintos lavos. Tada jie karučius atveža iki tos vietos, kur apačioje pastatytas sunkvežimis, ir išpila. Visas karučių turinys, skleisdamas baisų dundėjimą ir dulkių debesis, šlaitu nugarma žemyn ir subyra į sunkvežimį. Primityvus rankų darbas ir jokios mechanizacijos. Sunku įsivaizduoti kas nuo aplinkui tvyrančių dulkių dedasi darbininkų bei sunkvežimių vairuotojų plaučiuose. Iš to, ką jau esame matę, darosi aišku kad sąvoka „darbų sauga“ šiuose kraštuose vargu ar daug kam girdėta. Dėl tokių darbo sąlygų vietinius tegalime užjausti.

Pasivaikščioję mėnulio paviršių primenančiomis lavos nusiaubtomis apylinkėmis ir pasigrožėję tolumoje stūksančiu, nežinia ar iš kraterio išsiveržiančių dūmų ar debesėlių apsuptu Merapi, toliau judame į vietinį kaimelį-muziejų, kuris liudija apie gamtos stichijos galią ir žmogaus bejėgiškumą tos stichijos siautėjimo akivaizdoje. Kaimelyje eksponuojamos dviračių, motociklų, įvairių namų apyvokos daiktų liekanos, išsiveržimo sugriautų namų fragmentai, nuo lavos karščio išsilydę stikliniai buteliai, į vientisą nebeatpažįstamą gabalą susilydžiusios monetos. Nepaisant visų šių atominio sprogimo padarinius primenančių vaizdų, važiuodami toliau matome nemažai atstatinėjamų ar jau atstatytų vietinių žmonių būstų. Jie gana paprasti, gal ne patys tvirčiausi ir mūsų supratimu pastatyti gana primityviai, bet gi nereikia pamiršti kad čia šiluminė izoliacija ar juo labiau šildymas yra visiškai nereikalingi. Yra sienos, yra langai, yra stogas virš galvos, o daugiau nieko ir nereikia.

Tuo mūsų pažintis su aktyviausiu Indonezijos ugnikalniu baigiasi. Žinoma, sutikti tekančią saulę įkopus į kalno viršūnę būtų visai kas kita, bet šį kartą mums to padaryti nelemta. Metas grįžti į Džogdžakartą ir ruoštis rytojaus skrydžiui į Balio salą.

 

Balio sala. Denpasaras, Nusa Dua, Ubudas

 

Maždaug po valandos skrydžio, pakilę iš Džogdžakartos leidžiamės Denpasaro oro uoste. Balis mus pasitinka jau visai kitokia atmosfera nei Java. Nors aplinkui tvyro atogrąžų egzotikos ir hinduizmo dvasia, iš karto pajuntame kad atvykome į turistinį regioną. Javoje vietiniams žmonėms mes kartais kėlėme smalsumą, tačiau bendravimas buvo lygiavertis ir be jokių „užpakalinių minčių“ – tiesiog įprastas svečio ir šeimininko bendravimas. Balyje „baltieji“ žmonės jau nieko nestebina, nes čia jų begalės, o požiūris į atvykusius labiau primena požiūrį į „vaikščiojantį bankomatą“. Jei Javoje įkyraus lindimo į akis ir nenuilstamo siūlymo atvejų buvo tik vienas kitas, o ir tie patys palyginti gana padorūs, tai Balyje tie dalykai prasideda vos išėjus iš oro uosto. Visa tai iš anksto žinojome ir tam buvome pasiruošę, todėl labai ir nenustebome. Tokioje aplinkoje yra viena išeitis – kiek nuleisti „mandagumo“ kartelę ir, jei nieko nereikia, į aplinkinius siūlytojus nekreipti dėmesio. Tokiu būdu, ignoruodami aplinkui zujančius ir įkyriai pavežėti besisiūlančius žmones, susirandame mėlyną „Blue Bird“ grupės taksi. Ši taksi kompanija turi gerą reputaciją ir jos automobiliai visada aprūpinti tvarkingai veikiančiu skaitliuku, indonezietiškai vadinamu „argo“. Žinoma, jei orientuojatės kiek jūsų kelionė gali kainuoti, maždaug po 10-15 min derybų galite susiderėti ir su fiksuotą kainą siūlančiais vežėjais. Bet jei apytikrės kainos nežinote ir nenorite gaišti laiko deryboms – geriausia išeitis yra taksi su skaitliuku.

Po gana intensyvios savaitės Javoje jau norisi poilsio, todėl sekančios dvi nakvynės numatytos ramioje, netoli Denpasaro esančioje kurortinėje vietovėje – pusiasalyje Nusa Dua. Pirmoji diena baigiasi netikėtai greit, kadangi šiek tiek sušlubuoja sveikata. Gal kaltos prieš porą dienų suvalgytos jūros gėrybės, gal kondicionierių poveikis, o gal šiaip koks nepažįstamas „mikronizmas“ įsiskverbė gilyn ir organizmas dabar su juo kovoja. Visi pojūčiai byloja apie pakilusią temperatūrą. Dienos miegas nejučiomis pereina į naktinį, ir po tam tikros medikamentų dozės bei maždaug keturiolikos išmiegotų valandų savijauta stebuklingai pasitaiso. Stebime nepakartojamo grožio saulėtekį, poilsiaujame paplūdimyje, išbandome balietišką masažą ir nė nepastebime kaip prabėga antroji diena. Vėl metas judėti pirmyn. Šį kartą – link Balio kultūrinio ir dvasinio centro, ypatingos auros miesto Ubudo. Pakeliui link Ubudo dar nusprendžiame aplankyti šalia Beratan ežero esančią šventyklą Pura Ulun Danu Beratan, vietinių vadinama tiesiog Danu Beratan. Tai, galima sakyti, viena iš Balio vizitinių kortelių. Įspūdingai atrodanti nuotraukose, tikrovėje ši šventykla atrodo dar gražiau. Ši hinduistų trejybės – Brahmos, Višnu ir Šivos – garbei skirta šventykla pastatyta 1663 m. Šventykloje taip pat garbinama Balio vandenų, ežerų ir upių deivė Dewi Danu. Kadangi 1200 m. virš jūros lygio esantis Beratano ežeras yra pagrindinis centrinės Balio salos dalies drėkinimo šaltinis, vandenų deivės garbinimui teikiama ypatinga reikšmė. Šventyklos kompleksą sudaro keletas pastatų grupių, tačiau didžiausią įspūdį palieka dvi ežere pastatytos pagodos. Vienos iš jų stogą sudaro vienuolika lygmenų, kitos – trys lygmenys. Mūsų apsilankymo metu ežeras nusekęs ir abu statiniai atsidūrę sausumoje, tačiau kai ežero vanduo pakyla, pagodas apsupa vanduo. Vietovę supantys kalnai, lygiame vandens paviršiuje atsispindintys pagodų stogai, šiltas, bet tuo pat metu gaivus kalnų oras sukuria išties nepakartojamą atmosferą.

Pasigrožėję Danu Beratan, tęsiame kelionę link Ubudo. Džiugu kad kelionėje nebetenka praleisti visos dienos, tačiau Indonezietiškas eismas daro savo – maždaug trisdešimties kilometrų atstumui įveikti vėl sugaištame apie pusantros valandos. Pakeliui dar aplankome vietinę „kaimo turizmo” stiliaus fermą, kurioje galima susipažinti su Kopi Luwak gamyba, taip pat paragauti bei įsigyti šios išskirtinės rūšies kavos. Žinoma, tai ne ta autentiškoji, laukinėje gamtoje surenkama Kopi Luwak, bet sakoma kad tikrąją už sveiku protu nesuvokiamą kainą superka japonai ir kitiems jos nebelabai lieka. Kaip ten bebūtų, ir fermoje pagaminta bei pardavinėjama ši kava yra tikrai labai gera.

Artėjant link Ubudo centrinės dalies prasideda miestas-šventykla. Dorai nebeaišku, kur tiesiog namų kiemas, kur šventykla, arba kur viena šventykla prasideda, kur ji baigiasi ir prasideda kita. Į miestą šen bei ten įsiterpia ryžių laukai, per kuriuos pastatyti takeliai. Vaikštant šiais takeliais ryžių laukų žalumos apsuptyje, iš aplinkinių šventyklų atsklinda religinių ritualų garsai: varpelių skambėjimas ir maldos metu giedamos, tarsi iš neartikuliuotų pirmapradžių garsų sudarytos šamaniškos giesmės. Žaliuojančių ryžių laukų panorama atsiveria ir iš mūsų viešbučio kambarį pratęsiančios pusiau atviros terasos. Rodos tokioje terasoje būtų galima sėdėti ir medituoti ištisą amžinybę. Į tolumoje boluojančių kokosinių palmių viršūnes besileidžianti saulė primena, kad diena baigėsi ir kad metas ruoštis rytojaus išvykai į Gili salas.

 

Gili Air. Turistų rojus žemėje

 

Gili salos, tiksliau salelės, tai tarp Balio ir Lomboko salų esantys mažyčiai žemės lopinėliai. Gili Air, į kurią keliaujame, yra maždaug pusantro kilometro ilgio ir tiek pat pločio. Ne ką didesnės ir kitos dvi šio trejeto salos: Gili Trawangan ir Gili Meno. Yra trys pagrindiniai būdai, kuriais galima pasiekti šias maždaug už 40 km nuo Balio esančias saleles. Pirmas – pats pigiausias bet ir pats ilgiausias – plaukti iki Lomboko salos paprastu viešuoju keltu, po to rasti vietinį vandens vežėją, kuris nuvežtų iki galutinio tikslo. Kelto bilietas vienam žmogui kainuoja apie 2,5 €, tačiau kelionė trunka apie 8 valandas. Antras variantas – skristi lėktuvu iš Denpasaro Balyje į Mataramą Lomboke, po to važiuoti apie 30 km automobiliu iki prieplaukos ir vėl gi susirasti vietinį vandens transportą, nuplukdysiantį iki Gili Air. Pasirenkame trečią – brangiausią, tačiau mažiausiai laiko ir rūpesčio reikalaujanti variantą: greitąjį katerį. Greitojo katerio ir viešojo kelto bilietų kaina skiriasi 20 kartų, tačiau žymiai skiriasi ir laikas bei organizavimas. Katerių bendrovė surenka keleivius tiesiai iš viešbučių, atveža iki Balio rytinėje pakrantėje esančio žvejų miestelio Padang Bai, iš kurio išplaukia kateris. Gili Air pasiekiame po maždaug dviejų valandų plaukimo. Yra tekę skaityti nemažai atsiliepimų apie Gili salas. Daugelis jas įvardina atogrąžų rojumi žemėje. Tegul tai bus šio rašinio autoriaus subjektyvi nuomonė, tačiau reikėtų pataisyti kad tai turistų rojus žemėje. Salelės labai mažos ir vietinių gyventojų čia vienas kitas, užtat turistų yra begalė. Daugiausia tai australai, kuriems Indonezija yra visai čia pat, na ir žinoma senosios Europos šalių jaunimas. Yra ir šiek tiek amerikiečių, bet palyginti nedaug. Nemaža mūsų salelės dalis užstatyta bambukiniais pakrantės barais ir viešbutukais „bungalais“. Salos gilumoje yra vietinių žmonių kaimelis. Rašoma kad tai penki atskiri kaimeliai, bet kažin kaip juos vieną nuo kito atskiria. Visose Gili salose uždraustas motorizuotas transportas, taigi nėra nei mašinų, nei motorolerių. Visas eismas vyksta pėstute, dviračiais, arklių traukiamais vežimaičiais. Teko matyti keletą vietinių, pravažiuojančių elektriniais motoroleriais, bet turistams toks transportas neskirtas. Ne kažin kur ir nuvažiuosi, kai salos perimetras – tik apie 5 km. Nėra salose ir jokių valdžios struktūrų ar policijos. Jei kyla problemos, jas sprendžia kaimelio seniūnas. Jei nutiktų kas rimtesnio, tikriausiai policija atvyktų iš Lomboko (iki kurio atstumas maždaug 1,5 km), bet salose vyrauja hipiška nuotaika, visiškas „atsipūtimas“ bei ramybė ir rimtų nutikimų matyt nebūna.

Įsiregistruojame į „bungalus“, nors apsigyvenimo procesą įsiregistravimu sunku pavadinti. Tiesiog pasakome kad esame internetu rezervavę du „bungalus“ ir be jokių klausimų gauname jų raktus. Niekas neprašo jokių asmens dokumentų, nepildo registracijos formų. Žodžiu visiškas „atsipūtimas“. Gili Air turime dvi nakvynes. Per tiek laiko į vietinį hipišką gyvenimą įsijausti nespėsime, bet ne toks ir mūsų pagrindinis tikslas. Pagrindinis tikslas – giluminis nardymas. Aplink šias mažas saleles yra begalė nuostabaus grožio nardymo vietų, vadinamųjų „diving site“, į kurias traukia nardytojai iš viso pasaulio. Esame numatę tris nėrimus: du rytojaus dieną ir vieną poryt, prieš išvykstant kateriui atgal į Balį. Žinoma, norint pamatyti bent dalį aplinkui esančio povandeninio pasaulio grožio, nardyti reikėtų ne dvi dienas, o dvi savaites. Deja laiko turime tiek, kiek turime. Kaip jau tapo įprasta, vakaras ateina daug anksčiau nei norėtųsi. Sutemus saloje prasideda linksmas naktinis gyvenimas, bet linksmybės gana kultūringos. Jokio besaikio „linksminamųjų“ vartojimo ir po to sekančio nevaržomo siautėjimo (nors iš tiesų niekas nieko čia nevaržo). Rytojaus nardymas pareikalaus nemažai „sveikatos“, taigi ilgai nevakarojame.

Ryte sutartu laiku atskubame į nardymo centrą. Čia, kaip įprasta, jokios skubos ar šurmulio. Ramiai susikomplektuojame įrangą, išklausome instruktoriaus pateikiamą nardymo planą, einame į laivelį ir judame link pirmosios pasinėrimo vietos. Keliolika minučių plaukimo laiveliu ir jau neriame į šiltą Indijos vandenyno glėbį. Čionykščio povandeninio pasaulio grožio žodžiais niekaip neperteiksi! Gaila, bet to neperteikia ir mūsų turima vaizdo fiksavimo technika: norint užfiksuoti tikras spalvas reikalingas labai galingas apšvietimas. Bala nematė tos technikos! Užtat viską fiksuoja ir į neišdildomų emocijų, patyrimų, prisiminimų podėlį siunčia mūsų akys. Įvairiaspalviais koralais nusėto vandenyno dugno fone šmėžuoja nesuskaičiuojama galybė žuvų. Žuvų spalvos: juoda lyg anglis, geltona, mėlyna, rausva, ryškiai oranžinė. Viena iš mūsų pasinėrimo vietų vadinama „Shark Point“. Ryklių šiuose vandenyse išties netrūksta, bet savo laimei ar nelaimei nė vieno suaugusio ryklio nepamatome. Tuo tarpu instruktorius mums rodo po akmenimis snaudžiančius ryklių vaikučius. Tų vaikučių ilgis – ne ką mažesnis už žmogaus ūgį. Povandeninės gyvūnijos atžvilgiu patariama laikytis trijų atsargumo taisyklių: neliesti, negąsdinti ir neerzinti. Nors rykliai maži, nelabai norėtųsi jų atžvilgiu šias taisykles pažeidinėti. Plaukdami toliau, sutinkame oriai besiiriantį didžiulį vėžlį. Pangandarano vėžlių rezervate vėžlius jau teko matyti, tik ten jie plaukiojo nedideliuose baseinėliuose, o čia tarpsta natūralioje aplinkoje. Krištolo skaidrumo vanduo atskleidžia neįtikėtinai plačią povandeninio pasaulio panoramą. Jei nardant Lietuvos ežeruose matomumas dažnai apsiriboja keletu metrų, tai čia net sunku pasakyti kiek metrų jis siekia. Nusileidžiame į beveik 20 m gylį, o vandens temperatūra vis tie patys +28°C! Nenuostabu kad šiuose vandenyse veši tokia gyvūnijos ir augmenijos įvairovė. Nors po vandeniu praleidžiame beveik valandą, ji pralekia tarsi akimirka. Po trumpo poilsio – antras nėrimas. Vėl trumpam grįžtame į kerintį povandeninį pasaulį. Plūduriuojant šioje palaimingoje nesvarumo būsenoje lieka tik gėrėtis aplinkui atsiveriančiais nepakartojamo grožio vaizdais. Valanda po vandeniu vėl pralekia nepastebimai, nors iškilus į paviršių organizmas jau jaučia nuovargį. Grįžus po nardymo, vakare gana greitai pakerta miegas. Ryte vėl grįžtame į nardymo centrą. Trečias mūsų pasinėrimas vyksta vietoje, vadinamoje „Manta point“. Pagal vietos pavadinimą čia turėtų būti šių didžiulių rajų, bet matyt jos plaukioja kažkur kitur ir nė vienos nesutinkame. Nors mantų nėra, vėl gauname į valias pasigrožėti spalvingais koralais, žuvimis ir kitokiais vandenyno gyventojais. Kad ir kaip gaila, manometras jau negailestingai artėja prie 50 barų padalos. Tai ženklas kad oras eina į pabaigą ir metas kilti į paviršių. Paliekame neišdildomų įspūdžių suteikusį Gili salų apylinkių povandeninį pasaulį. Artėja katerio išvykimo laikas. Metas grįžti į Balį.

 

Ubudas. Beždionių giraitė. Kuta. Sudie, Indonezija

 

Grįžimas greituoju kateriu atgal į Balį, lyginant su kelione pirmyn, nėra toks malonus. Jūroje prasidėjęs šioks toks bangavimas ir plaukiant jaučiamas apyrimtis supimas. Ne visiems bendrakeleiviams šis pojūtis malonus. Teisingiau būtų sakyti – labai nemalonus. Visa laimė kad plaukimas netrunka ilgai ir po dviejų valandų ne pačių maloniausių potyrių pasiekiame tvirtą žemę. Katerių bendrovės automobilis, kaip ir sutarta, grąžina mums į viešbutį Ubude. Čia laukia paskutinė nakvynė, ir, kiek dar spėsime, vietinių įžymybių aplankymas. Dar įveikiame aplankyti Ubudo centrą, kuris mus matyt tiek apžavi, kad paprasčiausiai paklystame. Vakare visas miesto centras skamba nuo tradiciniais muzikos instrumentais – gamelanais – grojamų balietiškų melodijų. Rodos visas oras kvepia smilkalais. Mieste tvyranti nuotaika išties nepakartojama. Jautiesi tarsi pakliuvęs į kažkokias mistines hinduistų apeigas. Nenuostabu kad paklydome, nors, rodos, bandėme grįžti tuo pat keliu, kuriuo ir atėjome. Po Ubudą būtų galima šitaip klaidžioti valandų valandas. Tiesiog vaikščioti ir gerti į save tą aplinkui tvyrančią magišką atmosferą. Deja jau vėlyvas vakaras ir metas grįžti į viešbutį. Rytoj mūsų dar laukia šventoji beždžionių giraitė, pora šventyklų ir kelionė iki Kutos. Atstumas iki Kutos tik apie 35 km, bet jau žinome koks jis čia gali būti apgaulingas.

Rytojaus dieną lankome netoli mūsų viešbučio esančią beždžionių giraitę. Tai kompleksas, kurį sudaro keletas hinduistų šventyklų ir jas supantis parkas – gamtos draustinis. Draustinyje (2011 m. duomenimis) gyvena virš šešių šimtų ilgauodegių Balio beždžionių. Gamtiniu požiūriu – tai krabais mintančių makakų rūšis. Teoriškai gal jos ir minta krabais, bet šventojoje giraitėje jos minta viskuo, ką gauna arba atima iš turistų. Parko prieigose vietinės moterėlės primygtinai siūlo pirkti bananų. Kas jų nusiperka, vėliau neabejotinai džiaugiasi beždžionių dėmesiu. Tas dėmesys kartais baigiasi mėlynėmis, įdrėskimais, įkandimais arba bent lengvu išgąsčiu. Žodžiu šios Balio ilgauodegės yra tikros giraitės šeimininkės. Matėme kaip viena turistė vietoje banano beždžionei davė tik žievę. Toks akibrokštas greitai baigėsi beždžionės šuoliu ant moteriškės galvos su tikslu įkąsti arba bent išpešti kuokštą plaukų. Panašu kad įkąsti nepavyko, bet plaukus tikrai gerai papešė. Tokia tat pamoka už nepagarbą. Kita krabų mėgėja susidomėjo vieno iš mūsų bendrakeleivių turimu vandens buteliuku. Kai beždžionė pakibo ant buteliuko, visi aplinkiniai – ir turistai, ir prižiūrėtojai – ėmė šaukti kad buteliuką reikia atiduoti. Bet gi esame lietuviai, drąsi tauta! Beždžionė nuo buteliuko buvo nupurtyta ir, matyt dėl didelės nuostabos, daugiau nebedrįso priekabiauti prie drąsiųjų žmonių. Kitoje vietoje šio rašinio autorius kad kiek būtų netekęs fotoaparato dėklo. Nežinia iš kur atsiradusi giraitės šeimininkė, nors, reikia pripažinti, gana minkšta ir švelniakailė, dryktelėjo ant peties ir įsikibo į dėklo dirželį. Vėl gi pasireiškė lietuvių drąsa, o gal tiesiog adrenalinas. Beždžionė staigiu judesiu buvo nupurtyta nuo sprando, bet tada jau pasišalinome mes. Kadangi pakeliui matėme ne vieną giraitės prižiūrėtoją, šalia pasidėjusį vaistinėlę, beždžionių įdrėskimai čia įprastas dalykas. Dar kiek pasivaikščiojome po giraitę-parką, apžiūrėjome šventyklas, pasigrožėjome akį džiuginančiu parko gamtovaizdžiu: tarpeklio dugnu tekančiu upokšniu, dangų remiančiais fikuso medžiais, nuo kurių karo šaknys-lianos, įmantriomis giraitę puošiančiomis akmens skulptūromis. Dėl ne pačios maloniausios beždžionių draugijos labai ilgai užsibūti čia nesinorėjo. Nors ir gražu, bet kiekviename žingsnyje gali laukti netikėtumas.

Po šventosios beždžionių giraitės dar aplankome dvi šalia Ubudo esančias šventyklas: Tirta Empul (Šventojo šaltinio šventykla) ir ryžių terasų apsuptą Gunung Kawi, kuri yra keleto šventyklų ir karališkųjų kapų kompleksas. Šioje vienuoliktojo amžiaus šventykloje esančiuose, uoloje iškaltuose kapuose palaidotas Udajanos dinastijos karalius Anak Wungsu, jo žmonos ir sūnūs. Aplinkui Ubudą yra daugybė hinduistų šventyklų, tačiau tik į nedaugelį iš jų galima patekti kai nevyksta religinės apeigos. Pasigrožėję įmantria akmens tašyba, paauksuotais šventyklų kompleksų ir vartų raižiniais toliau tęsiame kelionę link Kutos.

Kuta yra netoli Denpasaro oro uosto įsikūręs, kažkada buvęs mažas žvejų kaimelis, šiais laikais virtęs vakarietiškai-europietišku, turistų gausiai lankomu kurortiniu pakrantės miestu su baisingais transporto kamščiais, begale vakarietiškų klubų, barų, restoranų ir viešbučių. Kuta savo ilgais smėlio paplūdimiais privilioja daugybę banglentininkų, o dėl pramogų ir apgyvendinimo paslaugų įvairovės bei patogios Denpasaro oro uosto kaimynystės šis miestas dažnai virsta pirmąja į Balį atvykusių turistų stotele. Mums Kuta tapo paskutiniąja stotele prieš kelionę namo. Iš Denpasaro kylame link Džakartos. Čia dar kartą gauname prisiminti karštligiškai chaotišką sostinės eismą, kai oro uosto autobusas nuo vietinių skrydžių terminalo iki tarptautinio terminalo mus veža kokią pusantros o gal ir visas dvi valandas. Pasirodo šio, paprastai oro uostų vidumi praeinančio maršruto „razina“ yra judrios miesto magistralės kirtimas, kur judėjimo greitis yra maždaug penki metrai per dešimt minučių. Laiko turime į valias, todėl per daug nesijaudiname – anksčiau ar vėliau vis viena pasieksime išganingąjį tarptautinių skrydžių terminalą. Dar keletas valandų laukimo ir su „Emirates“ jau kylame Dubajaus link. Sudie, nepamirštama ir tik akies krašteliu tepamatyta Indonezija! Norint pažinti šią šalį giliau ir aplankyti bent dalį jos pagrindinių salų reikėtų ne dviejų su trupučių savaičių, o bent dviejų mėnesių. Gal, kada nors gyvenime…

 

Mintys po kelionės

 

Neretai Indonezija tapatinama su Balio sala. Iš tiesų Balis – tai tik nedidelė dalelė šios didžiulės, per tūkstantį salų-salelių išsibarsčiusios šalies. Balio sala neabejotinai pirmauja pagal turistinės industrijos išvystymą: čia sutelktos didžiausios turistų linksminimo ir visokeriopo gerbūvio jiems suteikimo pajėgos. Nemažą įtaką turi ir tai, kad Balyje, skirtingai nuo likusios Indonezijos, vyrauja ne islamas o hinduizmas. Dėl to saloje tvyro laisvesnė, liberalesnė dvasia. Moterys čia nedėvi galvos apdangalų ir šiaip rengiasi daug spalvingiau. Javoje tuo tarpu moterys daugiausia rengiasi tradiciniais, islamo kraštams būdingais apdarais, o vakare vietiniuose restoranėliuose moterų beveik nematyti. Visą kūną uždengiančių burkų čia niekas nedėvi, tačiau moterį be tradicinio galvos apdangalo pamatysi retai. Vyrai Javoje taip pat laikosi tam tikro aprangos etiketo. Pavyzdžiui nepamatysite vietinio žmogaus, mūvinčio šortus. Nors lauke daugiau nei trisdešimt laipsnių šilumos, sutinkame ne vieną vietinį, dėvintį ilgas kelnes, marškinius ilgomis rankovėmis ar megztuką ir dar striukę. Tikriausiai vietinių visai kitas šilumos suvokimas. Tik ką jie darytų mūsų sąlygomis.

Mums, atvykusiems iš gana mažos šalies, į akis krenta visiškai kitokie masteliai. Sostinėje visur minios žmonių, o keliai tiesiog užkimšti įvairaus transporto. Ne ką geriau ir išvažiavus į užmiestį, nors nelabai galima atskirti kur vienas miestas baigiasi ir prasideda kitas. Šalia kelio beveik nesibaigia pastatai. Daug kur namai palei kelią pastatyti tik viena arba dviem eilėmis, o už jų prasideda dirbami laukai, tačiau tokių vietų kur laukai prieina iki pat kelio pastebime labai nedaug. Keliuose nemažą dalį transporto sudaro motoroleriai, todėl yra ir jiems pritaikytas kuro prekybos tinklas. Motorolerių kolonėlės – tai gatvėse stovinčios lentynos su stikliniais kuro buteliais, labai panašiais į vienos švediškos degtinės rūšies butelius. Prie tokios kolonėlės privažiuoja motoroleris, pardavėjas greitai į baką „sukliuksena“ butelio turinį ir kuro pasipildžiusi transporto priemonė nurūksta tolyn. Greitas, pigus ir patogus kuro pasipildymo būdas. Automobiliams kuro tokiose „kolonėlėse“ niekas nepila – jiems skirtos normalios degalinės. Tiesa, kuro kaina jose stabili (sprendžiant iš išblukusių ir apsilupinėjusių kainų informacinėse lentose) ir bent du kartus mažesnė nei Lietuvoje: devyniasdešimt penktos markės benzinas čia kainuoja apie devynis-dešimt tūkstančių rupijų, o išvertus į eurus tai būtų apie 0,50 – 0,60 €. Nors kuras mūsų supratimu labai pigus, asmeninius automobilius čia turi labai nedaug žmonių. Oficialus minimumas šalyje – apie 2,7 milijonus rupijų (160 – 170 €), tačiau matyt tą minimumą gauna ne visi. Ne vienas vietinis vairuotojas, paklaustas apie vidutinį paprasto darbuotojo atlyginimą, nurodo visai kitą skaičių – apie 1,5 milijono (apie 90 €). Turint omenyje bent dešimties procentų oficialią bedarbystę, kuras nebeatrodo toks pigus. Džakartoje pravažiuojame ištisus lūšnų kvartalus, kur būstai suręsti net nelabai aišku iš ko: kartono, skardos, šiferio, lentų. Tokiuose kvartaluose gyvena turbūt daugiau žmonių, nei kad visoje Lietuvoje. Gerai kad čia nebūna šalčių.

Indonezija yra viena iš tų Azijos šalių, kuriose auga ir vietinių yra mėgiamas vienas išskirtinis vaisius – durianas. Kartais durianas dar vadinamas vaisių karaliumi, nors jo karališkumą tikriausiai supranta tik vietiniai žmonės. Mums buvo išties smalsu pamatyti šį vaisių iš arčiau ir patiems įsitikinti kuo jis kvepia. Jei užteks drąsos – galbūt netgi jo paragauti. Lyg tyčia pravažiuodami durianų matėme tik keliose prekyvietėse, o vietiniai žmonės mums paaiškino kad dabar ne sezonas ir vaisiai arba yra importuoti iš kitų kraštų arba užsilikę iš senesnio sezono. Vis tik nedideliame kaimelyje šalia Ubudo mums pasisekė šį vaisių pačiupinėti ir pauostyti. Ragauti jo nesiryžome, nes skrandis tokį išbandymą vargu ar būtų atlaikęs. Sunku tiksliai nusakyti kuo jis kvepia, arba, tiksliau pasakius, dvokia. Iš pradžių jo kvapas panašus į prašvinkusią svogūnų sriubą, tačiau vėliau atsiskleidžia visa „puokštė“: ne pirmos jaunystės svogūnų sriuba + tualetas + skrandžio turinys. Gal ir ne visai tikslus apibūdinimas, bet kažkas „į tą pusę“. Vietiniai filosofiškai aiškina kad durianą reikia ne uostyti, o valgyti. Bet gi tokio vaisiaus pavartojęs, juo prakvimpa ir valgytojas. Ir kažin ar burnos skalavimo skystis tokiu atveju bepadeda.

Per dvi su trupučiu savaitės sugebėjome pamatyti tik mažą dalį Javos, Balio ir vieną iš Gili salų. Java ir Balis – tankiausiai apgyvendintos ir labiausiai išvystytos. Sunku įsivaizduoti kiek reikia laiko, norint aplankyti bent jau likusias didžiąsias salas: Sumatrą, Borneo, Sulavezį, Vakarų Papuą (tiesa, norint pakliūti į pastarąją, reikalingas specialus vyriausybės leidimas). Vienas iš mus vežiojusių vairuotojų minėjo, kad jo pažįstamas europietis (berods danas) apkeliavo visas didesnes Indonezijos salas ir tam sugaišo apie septynis mėnesius…

 

Facebooktwitterredditpinterestlinkedinmail

4 atsakymai į “Indonezija: Java, Balis, Gili Air.”

  1. Buvo labai įdomu paskaityti…Džiaugiuosi, kad Jums pavyko viską pamatyti ir savo kailiu patirti. Ačiū…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.